Paprastasis šaltekšnis (Frangula alnus Mill.)
2025-01-31•5 min
Paprastasis šaltekšnis (Frangula alnus Mill.)
Šunobellnų (Rhamnaceae) šeima
Alternatyvūs pavadinimai: karkaliukai, kurkliai, meškuogė, skirpsta, skirpstė, šaltakšnis
- Angliškai: alder buckthorn
- Vokiškai: Faulbaum, Pulverholz
Paprastasis šaltekšnis yra medis arba nedidelis krūmas, 2-5 m aukščio. Jo žievė lygi, beveik juoda su baltais skersiniais brūkšneliais. Lapai pražanginiai, blizgantys, elipsiški, kotuoti ir lygiakraščiai. Žiedai žalsvai balti, smulkūs, po 2-7 susitelkę lapų pažastyse. Vaisius - sultingas kaulavaisis su 2-3 kaulasėklėmis. Neprinokę vaisiai yra žali, subręsdami tampa violetiniai juodi, jų saldus skonis yra nuodingas.
Paplitimas
Šaltekšnis auga Lietuvoje: upių ir ežerų pakrantėse, pelkėse, netankiuose miškuose ir raistuose. Derlingesnėse dirvose augantis krūmas būna mažiau šakotas, žievė geriau lupasi. Žydi gegužės-birželio mėn., vaisiai subręsta liepos-rugpjūčio mėn., bet ir rugpjūčio mėn. greta prinokusių vaisių būna vos išsiskleidusių žiedelių.
Medicininis naudojimas
Medicinoje vartojama šaltekšnio žievė (Cortex Frangulae), kurią lupama nuo ne jaunesnių kaip 8 metų ir ne žemesnių kaip 3 m augalų. Žievė lupama pavasarį, balandžio-gegužės mėn., nes tuo metu gerai atsiskina nuo medienos. Žievė nulupta dalimis ir tuoj pat džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40° C temperatūroje.
Šaltekšnio žievėje yra antraglikozidų, kurie laisvina vidurius. Nuoviras gaminamas taip: 1 valgomasis šaukštas susmulkintos žievės užpilamas 200 ml vandens ir 30 min. verdama vandens vonioje, tada nukošiama ir išgeriama.
Įspėjimai
Perdozavus šaltekšnio žievės nuovirą gali skaudėti pilvą. Jo vartoti ilgą laiką nerekomenduojama dėl pripratimo, ypač žmonėms su sėdimu darbu ir silpnais pilvo raumenimis. Taip pat nerekomenduojama vartoti sergantiems ūmiais tulžies takų ir inkstų uždegimais, nėščioms moterims, menstruacijų metu.
Paukščiai minta augalo uogomis, bitės renka nektarą iš žiedų. Šaltekšnio žievė taip pat turi dažančių savybių, ja galima geltonai ir rudai dažyti odas.
Algimantas Žalnierius
Mano kelionė prasidėjo Dzūkijoje dar vaikystėje – regione, turinčiame turtingą florą ir senas žolinių tradicijas. Skatintas močiutės, kaimo žolininkės, aš greitai įsimylėjau žaliuojantį pasaulį aplink save. Kiekvienas augalas tarsi šnibždėjo senovines paslaptis, laukiančias, kol jas atrasiu. Subalansuodamas tradiciją ir šiuolaikiškumą, tapau botanikos specialistu, pelnydamas pagarbą mokslo bendruomenėse. Tačiau niekada nepamiršau folkloro ir perduodamos praktinės žinios. Šis dvigubas požiūris padėjo man atrasti unikalių vietinių augalų savybių, sujungiant senuosius gydymo būdus su naujos kartos mokslu. Mano pašaukimas neapsiriboja tik tyrimais. Aktyviai bendrauju su vietos bendruomenėmis, mokydamas jaunąją kartą apie tvarias rinkimo praktikas, vietinių augalų gydomąsias savybes ir biodiverideto svarbą. Per seminarus, leidinius ir savo nuolankią, bet reikšmingą buvimą, užtikrinu, kad Lietuvos augalų išmintis neišnyktų laiko bėgyje. Mano kelionė yra harmonija tarp mistinės praeities ir viltingos ateities. Mano gyvenimo darbas įkūnija krašto esmę, kur kiekvienas augalas pasakoja istoriją, kiekvienas miško takas veda į atradimus, o kiekviena aušra praneša apie naujas žinias. Trokštantiems suprasti Lietuvos gamtos pasaulio grožį ir naudingumą, aš esu tiek vedlys, tiek įkvėpimas.
