Dygioji Šunobelė: Savybės, Panaudojimas ir Skirtumai Nuo Šaltekšnio
2025-02-10•6 min
Turinys
Dygioji Šunobelė: Savybės, Panaudojimas ir Skirtumai Nuo Šaltekšnio
Dygioji šunobelė (Rhamnus catharticus L.) priklauso šunobelinių (Rhamnaceae) šeimai ir dar vadinama medlieva šunobelė, erškėtis, erškelis, medliva, neveidėlis. Anglų kalboje ji žinoma kaip 'purging buckthorn', vokiečių kalboje - 'echter Kreuzdorn'.
Tai labai šakotas krūmas arba nedidelis iki 8 metrų aukščio medis. Jaunų šakučių žievė yra rausvai ruda, blizganti, o senų šakų ir stiebų - beveik juoda, supleišėjusi. Šakelės yra dygliuotos, tankiai apaugusios ovaliais lapais, priešiniais, kotuotais, nusmailėjusiomis viršūnėmis ir smulkiai dantytais kraštais.
Dygiosios šunobelės žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę po 10-15 lapų pažastyse. Vaisiai - sultingi, juodi, apvalūs, blizgantys kaulavaisiai, turintys 3-4 kaulasėkles.
Paplitimas ir Augimas
Dygioji šunobelė yra paplitusi visoje Lietuvoje. Ją galima rasti lapuočių miškų trake, krūmuose, kalvų šlaituose ir paupiuose, dažniausiai mėgsta sausesnias vietas. Žydėjimo laikotarpis - nuo gegužės iki birželio mėn., o uogos prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėn.
Svarbus Skirtumas Nuo Šaltekšnio
Dažnai vaistinių augalų rinkėjai supainioja dygioji šunobelę ir šaltekšnį, nes jie yra panašūs medžiai. Svarbu juos atskirti, nes medicinai naudojamos skirtingos dalys: šunobelės uogos (Fructus Rhamni catharticae) ir šaltekšnio žievė (Cortex Frangulae). Šunobelės kamieno šakutės baigiasi dygliais, o šaltekšnio žievėje matomi balti skersiniai brūkšniai arba pilkos dėmės.
Vaisių Rinkimas ir Džiovinimas
Šunobelės juodi arba tamsiai violetiniai vaisiai skinami be vaiskočių rudenį ir džiovinami šiltoje patalpoje arba nekarštoje krosnyje. Išdžiūvę vaisiai yra raukšlėti, blizgantys, be kvapo, tačiau kartūs. Džiovinant reikia vengti kitų juodų uogų priemaišų, ypač šaltekšnio vaisių, nes jie sukelia pykinimą. Šaltekšnio vaisiai yra apvalūs, juodi, neblizga ir turi 2-3 kauliukus.
Medicininis Naudojimas
Šunobelės uogose yra antraglikozidų, kurie dirgina storosios žarnos gleivinę ir todėl laisvina vidurius. Nuoviras gaminamas taip: 1-2 valgomieji šaukštai susmulkintų uogų užpilami 200 ml vandens ir lėtai verdami 20-25 min. Po to nukošiama ir pridedama iki 200 ml išgaravusio vandens kiekį. Geriama po 100 ml prieš miegą. Veikimas prasideda po 8-10 val. Šis nuoviras padeda ne tik nuo vidurių užkietėjimo, bet ir nuo hemorojaus bei tiesiosios žarnos skausmų.
Taip pat galima pagaminti šunobelės ir kitų vaistingųjų augalų nuovirą, naudojant lygiomis dalimis šunobelės uogų, valerijono šaknų, vaistinės ramunės žoles ir kukurūzo purkų. Tokia arbata ne tik laisvina vidurius, mažina žarnyne puvimo procesus, dezinfekuoja, bet ir nuskausmina, veikia antiuždegimiškai.
Liaudies Medicina
Liaudies medicinoje šunobelės žievės nuoviras būdavo vartojamas kaip vidurius laisvinantis ir vėmimą sukeliantis vaistas. Lapuose yra daug vitamino C, todėl juos dėdavo į vitaminingus koncentratus.
Visos augalo dalys turi dažomųjų medžiagų, todėl gali būti naudojamos dažymui.
Algimantas Žalnierius
Mano kelionė prasidėjo Dzūkijoje dar vaikystėje – regione, turinčiame turtingą florą ir senas žolinių tradicijas. Skatintas močiutės, kaimo žolininkės, aš greitai įsimylėjau žaliuojantį pasaulį aplink save. Kiekvienas augalas tarsi šnibždėjo senovines paslaptis, laukiančias, kol jas atrasiu. Subalansuodamas tradiciją ir šiuolaikiškumą, tapau botanikos specialistu, pelnydamas pagarbą mokslo bendruomenėse. Tačiau niekada nepamiršau folkloro ir perduodamos praktinės žinios. Šis dvigubas požiūris padėjo man atrasti unikalių vietinių augalų savybių, sujungiant senuosius gydymo būdus su naujos kartos mokslu. Mano pašaukimas neapsiriboja tik tyrimais. Aktyviai bendrauju su vietos bendruomenėmis, mokydamas jaunąją kartą apie tvarias rinkimo praktikas, vietinių augalų gydomąsias savybes ir biodiverideto svarbą. Per seminarus, leidinius ir savo nuolankią, bet reikšmingą buvimą, užtikrinu, kad Lietuvos augalų išmintis neišnyktų laiko bėgyje. Mano kelionė yra harmonija tarp mistinės praeities ir viltingos ateities. Mano gyvenimo darbas įkūnija krašto esmę, kur kiekvienas augalas pasakoja istoriją, kiekvienas miško takas veda į atradimus, o kiekviena aušra praneša apie naujas žinias. Trokštantiems suprasti Lietuvos gamtos pasaulio grožį ir naudingumą, aš esu tiek vedlys, tiek įkvėpimas.
