Didžioji Ugniažolė (Chelidonium Majus L.)
2025-02-18•4 min
Didžioji Ugniažolė; (Chelidonium majus L.)
Šeima: Aguoninių (Papaveraceae)
Kiti Pavadinimai: akių žolė, cindalija, dangdovena, gajutė, geltpienė, kraujuotė, kregždinė, ugniažolynis.
Angliškai: great celandine
Vokiškai: grosses Schollkraut, Warzenkraut
Didžioji ugniažolė yra daugiametis, 80-100 cm aukščio žolinis augalas. Jo šaknis yra šviesiai ruda ir liemeninė, o status stiebas šakotas, apaugęs retais plaukeliais. Lapai pražanginiai, giliai plunksniškai suskaldyti, viršutinė pusė žalia, apatinė - pilkai žalia. Apatiniai lapai yra stambesni ir turi ilgas lapkočius, viršutiniai - bekočiai.
Žiedai geltoni, ant ilgų žiedkočių, susitelkę į skėtišką žiedyną. Vaisius - dėžutė. Sėklos juodos, pailgos, su skiauterišku mėsingu sėklagūbriu, kuris traukia skruzdėles. Tai skatina sėklų plitimą, nes skruzdėlės jas nešioja toli.
Lietuvoje didžioji ugniažolė dažna, auganti įvairiose vietose: patvoriuose, šiukšlynuose, krūmuose, soduose ir daržuose, ypatingai ūksmingose vietose.
Vaistinės Savybės
Vaistams naudojamas visas augalas (Herba Chelidonii). Norint nesusitepti pirštų, augalas skinamas su pirštinėmis. Jis skinamas žydėjimo metu ir skubiai džiovinamas. Didelę žaliavos dalį geriausia džiovinti džiovykloje 45-50° C temperatūroje, mažus kiekius - namų pastogėse. Sausa žaliava turi būti natūralios spalvos, geltoni žiedai, stipraus nemalonaus kvapo, deginantio, kartaus skonio. Išdžiovinta laikoma sausoje, gerai vėdinamoje ir tamsioje patalpoje. Maži kiekiai gali būti laikomi polietileniniuose maišeliuose.
Vaistinėje žaliavoje randama apie 20 įvairių alkaloidų, svarbiausias jų - chelidoninas. Be to, yra flavonoidų, organinių rūgščių, saponinų, mineralinių druskų ir šiek tiek eterinio aliejaus.
Naudojimas ir Atsargumo Priemonės
Liaudies medicinoje ugniažolės sultys ir žolės užpilas naudojamas kaip išorinis vaistas, nes augalo alkaloidai yra nuodingi. Šviežios sultys šalina karpas ir nuospaudas. Užpilas (santykiu 1:10) naudojamas vonelėms odos ligoms, podagrai, reumatui gydyti. Jis turi antiuždegiminių, niežėjimą slopinančių savybių. Tačiau negalima mirkyti pažeistų kūno vietų, nes aktyviosios medžiagos gali patekti į kraują.
Ugniažolės negalima vartoti net kaip išorinio vaisto sergantiems epilepsija, bronchine astma, stenokardija, psichozėmis, depresija. Augalo vartojimas ar jo ekstraktų gėrimas gali stipriai apsinuodyti, nes alkaloidai dirgina skrandžio gleivinę, sukeldami pykinimą ir vėmimą. Nuo didesnių dozių gali įvykti kvėpavimo centro paralyžius.
Algimantas Žalnierius
Mano kelionė prasidėjo Dzūkijoje dar vaikystėje – regione, turinčiame turtingą florą ir senas žolinių tradicijas. Skatintas močiutės, kaimo žolininkės, aš greitai įsimylėjau žaliuojantį pasaulį aplink save. Kiekvienas augalas tarsi šnibždėjo senovines paslaptis, laukiančias, kol jas atrasiu. Subalansuodamas tradiciją ir šiuolaikiškumą, tapau botanikos specialistu, pelnydamas pagarbą mokslo bendruomenėse. Tačiau niekada nepamiršau folkloro ir perduodamos praktinės žinios. Šis dvigubas požiūris padėjo man atrasti unikalių vietinių augalų savybių, sujungiant senuosius gydymo būdus su naujos kartos mokslu. Mano pašaukimas neapsiriboja tik tyrimais. Aktyviai bendrauju su vietos bendruomenėmis, mokydamas jaunąją kartą apie tvarias rinkimo praktikas, vietinių augalų gydomąsias savybes ir biodiverideto svarbą. Per seminarus, leidinius ir savo nuolankią, bet reikšmingą buvimą, užtikrinu, kad Lietuvos augalų išmintis neišnyktų laiko bėgyje. Mano kelionė yra harmonija tarp mistinės praeities ir viltingos ateities. Mano gyvenimo darbas įkūnija krašto esmę, kur kiekvienas augalas pasakoja istoriją, kiekvienas miško takas veda į atradimus, o kiekviena aušra praneša apie naujas žinias. Trokštantiems suprasti Lietuvos gamtos pasaulio grožį ir naudingumą, aš esu tiek vedlys, tiek įkvėpimas.
