Dėmėtasis rūgtis: savybės ir naudojimas
2025-01-01•4 min
Turinys
Dėmėtasis rūgtis (Polygonum persicaria L.)
Dėmėtasis rūgtis, taip pat žinomas kaip karčioklis, yra vienmetis žolinis augalas iš rūgtlnių (Polygonaceae) šeimos. Jis auga status arba kylantis, šakotas, bambliuotas ir pasiekia nuo 20 iki 50 cm aukštį.
Augalo aprašymas
- Stiebas: Status arba kylantis, šakotas ir bambliuotas.
- Lapai: Pražanginiai, lancetiški, nusmailėjusiomis viršūnėmis, lygiais kraštais ir beveik bekočiai. Viršutinė lapų pusė turi rausvų dėmių.
- Makštys: Standžiai apkabina stiebą, apaugusios prigludusiais plaukeliais.
- Žiedai: Rožiniai arba balti, susitelkę į netikras varpas stiebų ir šakų viršūnėse arba lapų pažastyse.
- Vaisius: Juodas, blizgantis riešutėlis.
Augimo sąlygos
Dėmėtasis rūgtis paplitęs visoje Lietuvoje. Jis auga paupiuose, vandens telkinių pakrantėse ir drėgnose pievose. Kartais jį galima rasti soduose, daržuose ir laukuose kaip piktžolę. Augalas žydi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio.
Vaistinė žaliava
Vaistinė žaliava yra 30-40 cm ilgio viršūnės (Herba Polygoni persicariae), kurios pjaunamos augalams pražydus. Žaliava džiovinama pavėsyje, lauke arba palėpėse. Išdžiūvę stiebai ir lapai turi išlikti žali, tačiau džiovinant rausvos dėmelės ant lapų dažniausiai išnyksta.
Medicininis panaudojimas
Dėmėtojo rūgčio užpilas dažniausiai naudojamas gimdos ir hemorojiniam kraujavimui stabdyti, taip pat lėtiniam vidurių užkietėjimui gydyti, nes veikliosios medžiagos didina žarnyno motoriką. Augalas veikia sutraukiančiai, skatina kraujo krešėjimą.
Receptas užpilui:
- 2 valgomieji šaukštai žaliavos emaliuotame inde užpilami 200 ml verdančio vandens.
- Kaitinama 15 minučių, po to paliekama kambario temperatūroje 45 minutes, košiama ir žaliava nuspaudžiama.
- Pripilama atšaldyto vandens, kad būtų 200 ml.
- Vėsiai laikomas užpilas tinkamas vartoti 2 paras. Geriama po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
Tradicinėje medicinoje:
- Žolės nuoviru vilgomos kraujuojančios, blogai gyjančios žaizdos.
- Augalo sultimis tepamos supūliavusios žaizdos.
Algimantas Žalnierius
Mano kelionė prasidėjo Dzūkijoje dar vaikystėje – regione, turinčiame turtingą florą ir senas žolinių tradicijas. Skatintas močiutės, kaimo žolininkės, aš greitai įsimylėjau žaliuojantį pasaulį aplink save. Kiekvienas augalas tarsi šnibždėjo senovines paslaptis, laukiančias, kol jas atrasiu. Subalansuodamas tradiciją ir šiuolaikiškumą, tapau botanikos specialistu, pelnydamas pagarbą mokslo bendruomenėse. Tačiau niekada nepamiršau folkloro ir perduodamos praktinės žinios. Šis dvigubas požiūris padėjo man atrasti unikalių vietinių augalų savybių, sujungiant senuosius gydymo būdus su naujos kartos mokslu. Mano pašaukimas neapsiriboja tik tyrimais. Aktyviai bendrauju su vietos bendruomenėmis, mokydamas jaunąją kartą apie tvarias rinkimo praktikas, vietinių augalų gydomąsias savybes ir biodiverideto svarbą. Per seminarus, leidinius ir savo nuolankią, bet reikšmingą buvimą, užtikrinu, kad Lietuvos augalų išmintis neišnyktų laiko bėgyje. Mano kelionė yra harmonija tarp mistinės praeities ir viltingos ateities. Mano gyvenimo darbas įkūnija krašto esmę, kur kiekvienas augalas pasakoja istoriją, kiekvienas miško takas veda į atradimus, o kiekviena aušra praneša apie naujas žinias. Trokštantiems suprasti Lietuvos gamtos pasaulio grožį ir naudingumą, aš esu tiek vedlys, tiek įkvėpimas.
